[1]
[2]
[3]Gamyklos istorija
Lentvario mieste 45 metus veikusios santechnikos dirbinių gamyklos „Kaitra“ istorija prasidėjo 1949 metais, pertvarkius, nuo 1869 metų čia veikusią vinių gamyklą. Įsteigus „Kaitros“ gamyklą, iš pradžių veikė tik vienas liejimo cechas ir mechaninės dirbtuvės. Tuo metu gamykloje plušėjo 64 darbuotojai. Visi darbai buvo atliekamo rankomis. Po gamyklos rekonstrukcijos, atliktos 1954 metais buvo pradėtos gaminti ketaus emaliuotos vonios. Pirmaisiais po rekonstrukcijos metais buvo pagamintos 8764 vonios, o po metų gamyba išaugo ir jau vartotojams buvo pateikta 12079 vonių.
1958 metais kolektyvas pasiekė rekordą pagaminęs 100000 vonių. Gamyba plėtėsi ir tobulėjo, pradėjo veikti nauji cechai, aprūpinti rankų darbą pakeitusiais įrengimais. 1962 metais kolektyvas triumfavo pagaminęs milijoninį kiekį vonių.
1977 metais „Kaitroje“ buvo įdiegtos naujos importinės staklės. Gamyklos darbuotojų skaičius išaugo iki 1012. Prabėgus dešimčiai metų „Kaitros“ gamykloje iš esmės pasikeitė vonių gamyba. Buvo įdiegta plieninių vonių štampavimo linija, kurios pajėgumas buvo 385 tūkst. vienetų vonių per metus.
Pusę amžiaus „Pragare“
Pasakojant apie „Kaitros“ gamyklos veiklą ir pasiekimus nesimato kokių reikėjo pastangų šios gamyklos darbininkams pasiekti tokių gamybos rezultatų. Kam teko lankytis „Kaitros“ vonių liejimo cechuose, kol rankų darbai dar buvo nemechanizuoti, vargu ar pamirš dideliame karštyje, suodžių debesy plušančius darbininkus. Šiuose gamybos baruose darbas vykdavo trimis pamainomis. Sunku įsivaizduoti, kaip dirbdami tokiomis sąlygomis darbininkai ištverdavo aštuonias darbo valandas. Bet ištverdavo ne vieną pamainą, o daugely metų.
Lentvarietė Stefanija (Burbaitė) Radzevičienė, atvykusi į Lentvarį iš Ličiūniškių kaimo, iš pradžių dirbo geležinkelyje, o 1965 metais įsidarbino „Kaitros‘ gamykloje ir plušėjo net 28 metus kenksmingiausiame sveikatai liejimo ceche. Į žurnalisto klausimą: „Ar galima jūsų darbą liejimo ceche apibūdinti kaip darbą „Pragare“? S. Radzevičienė nedvejodama atsakė: „Taip“.
Pasak S. Radzevičienės, Liejimo ceche tvyrojo didelis karštis, sklandė daug suodžių ir dulkių. Darbininkai privalėjo naudotis respiratoriais, apsaugančiais nuo skvarbių dulkių, bet daugelis iš jų respiratorių nenaudodavo, nes su jais buvo sunku dirbti. Kiti darbininkai veidą užsidengdavo raiščiais, bet ir juos naudodavo ne visi..
S. Radzevičienė dirbo vonių liejimo formų ruošėjų brigadoje ir privalėjo specialiai parengtą mišinį supresuoti ir padaryti formą vonios išliejimui. Formos mišinį presuodavo rankiniu presu, todėl darbininką veikdavo stipri vibracija ir gamybinis triukšmas. Vėliau formų mišinio presavimui buvo panaudoti mechanizuoti presai, tuomet darbininkams darbo sąlygos pagerėjo.
Į paruoštą vonios formą būdavo supilamas išlydytas ketus. Lydiniui ataušus jį reikėdavo išimti iš formos. Išlieta vonia būdavo valoma nuo liejimo likučių ir šlifuojama. Šiame gamybos bare susidarydavo dar tankesnis suodžių ir dulkių debesys. S. Radzevičienė prisiminė, kaip ji, dvidešimtmetė mergina, pradėjusi dirbti „Kaitros“ liejimo ceche, buvo pasiųsta dirbti į vonių šlifavimo cechą. Po keleto alinančio darbo valandų bendradarbiai žiūrėdami į ją ėmė kvatotis, o kai pasiūlė pažvelgti į veidrodėlį, tai ir pati nusijuokė, nes nuo prakaito ir suodžių, veidas buvo pajuodęs, o ji buvo panaši į velniūkštį.
Paklausta, kodėl beveik tris dešimtis metų vargo sveikatai pavojingame darbe, S. Radzevičienė teigė, kad dirbdama „Kaitroje“ sukūrė šeimą, gimė sūnus, todėl reikėjo turėti darbą arti namų, kad galėtų pasirūpinti mažamečiu vaiku, be to eilėje laukė buto. Po dvylikos metų laukimo butą gavo, bet tik vieno kambario.
Brigada, kurioje dirbo S. Radzevičienė dirbo, pastoviai pirmaudavo, todėl buvo skatinama premijomis.
Kol dirbo S. Radzevičienė sveikata nesiskundė, bet vėliau atsirado problemų su kvėpavimu. Pasak S. Radzevičienės teko atlikti daug tyrimų, kol medikai patvirtino, kad plaučiai nukentėjo nuo gamybinių teršalų ir pripažino profesinę ligą, bet išmokėjo tik vienkartinę pašalpą.
Plušėjo vonių emaliavimo ceche
Lentvariete Teofilija Kvetkovskaja „Kaitros“ gamykloje pradėjo dirbti 1954 metais, kai čia buvo pradėtos gaminti vonios ir plušėjo vonių emaliavimo ceche net 48 metus. Pasak T. Kvetkovskajos šiame ceche darbo sąlygos buvo sunkios, nes emale reikėjo padengti įkaitintas vonias. Ant, iš krosnies ištrauktų, vonių buvo barstomi emalės milteliai, kurie ant įkaitinto paviršiaus išsilydydavo ir padengdavo vonios paviršių. Miltelius išberti reikėjo kruopščiai ir skubiai, nes suklydus nukentėdavo vonios kokybė ir gaminys būdavo išbrokuojamas.
Darbininkus vargindavo karštis ir pavojingos emalės miltelių dulkės, bet ne visi darbininkai naudojo respiratorius, nes su jais dirbti buvo nepatogu.
Nors T. Kvetkovskaja beveik pusę amžiaus plušėjo sveikatai pavojingame darbe, bet sveikata nei dirbdama „Kaitroje“, nei išėjusi į pensiją nesiskundė. Dabar, pasak T, Kvetkovskajos, jaučia skausmus sąnariuose, bet mano, kad tai jau senatvės negandos.
T. Kvetkovskaja pasakojo, kad gamyboje naudotas vanduo nepatekdavo į buitinių nuotekų kanalizaciją, o buvo išliejamas į gamyklos teritoriją ir grioviu nubėgdavo už jos ribų.
Nors T. Kvetkovskajos darbo stažas nemažas, bet pasigirti pensijos dydžiu negali, nes jos pensija nesiekia 800 litų.
Gamybos meistro rūpesčiai
[4]Lentvarietis pensininkas Anatolijus Mechovskis apie darbą „Kaitros“ gamykloje pasakoja su ilgesiu, nes šiai įmonei paskyrė net 36 metus. Pradėjo dirbti gamykloje 1956 metais liejimo formų ruošėju, vėliau tapo liejimo cecho meistru. Apie A. Mechovskį gerai atsiliepia buvę jo bendradarbiai, o ir jis pats su džiaugsmu prisimena gamybinę veiklą. Jo vadovaujama pamaina pastoviai pirmaudavo ne tik „Kaitros“ gamykloje, bet ir tarp penkių tokios gamybos sąjunginių įmonių. Jis iki smulkmenų žino tuometinę vonių gamybos technologiją, todėl kai buvo įdiegta iš skardos lakštų presuotų vonių gamybos linija, jam taip pat buvo patikėta vadovauti šiam gamybos barui. Net išėjęs į pensija, jis vėl buvo įkalbintas sugrįžti į gamyklą.
Pasak A. Mechovskio tuo metu vadovauti darbininkams nebuvo sunku, nes visi siekė daugiau uždirbti. Kai trūkdavo produkcijos iki paskirto plano, darbininkai noriai dirbdavo ir šeštadieniais. Per vieną pamainą jie pagamindavo apie 500 vonių. Sąžiningai dirbdavo ir gamykloje įdarbinti kaliniai, nes jie už gerą darbą galėdavo tikėtis laisvų dienų. A. Mechovskis pasakojo, kad liejimo formų ruošimui jie smulkų smėlį atsiveždavo iš, prie Vilniaus esančio, Panerių miško. Smėlis specialioje maišyklėje buvo sumaišomas su moliu ir kitais komponentais. Po liejimo ši masė buvo išvežama į šalia „Kaitros“ gamyklos esantį lauką, kuris vėliau pavirto aplinką teršiančiu sąvartynu. A. Mechovskio žmona dirbusi liejimo cecho darbininke visą pamainą plušėdavo iš cecho į lauką išveždama šias vonių liejimo atliekas. Pasak jos, per pamainą tekdavo išvežti apie 13 tonų šios masės.
Apgaulės priemonė – gamyklos akcijos
Meistras A. Mechovskis su apmaudu kalba apie pirktas „Kaitros“ gamyklos akcijas, kurių turi nemažai ir piktinasi tokiu, buvusių „Kaitros“ vadovų nesąžiningumu.
Su kartėliu kalba apie įsigytas gamyklos „Kaitra‘ akcijas ir liejimo ceche dirbusi S. Radzevičienė Šių akcijų ji, kaip ir dauguma šios gamyklos darbuotojų, turi visą pluoštą, bet niekas jų neišperka ir nepaaiškina ką su jomis daryti.
Pasidomėję sužinojome, kad Uždarai bendrovei gamyklai „Kaitra“ 2012 m. gegužės 30 d. Vilniaus apygardos teismas buvo iškėlęs bankroto bylą, o 2013 m. kovo 21 d. priėmė nutartį dėl bendrovės likvidavimo. 2014 m. sausio 16 d. Uždara bendrovė „Kaitra‘ buvo išregistruota. Telefonu susisiekus su bankroto administratore Giedre Vaičiene ir paklausus ką dabar daryti akcininkams su turimomis akcijomis, nieko konkretaus negalėjo patarti, tik pasakė, kad gamyklos „Kaitra“akcijas supirkęs asmuo mirė.
Kęstutis Petkūnas
Autoriaus nuotr.
[5]
PR
Stačiakampės vonios [6] – tikras išsigelbėjimas pavargusiam kūnui! Laikasnamams.lt vonios suteiks ramybę ir atsigavimą net ir po sunkios darbo dienos!