Lentvario miesto likimas

293Apie Lentvario miesto dabartines ir praeities problemas buvo rašyta ne kartą.  Bet prisiminti miesto buvusius  skaudulius ir panagrinėti jų priežastis dar kartą verta, kad nebūtų daromos tokios pačios ar panašios klaidos, nusižengimai ir nusikalstami veiksmai.

Aplinkos teršėjų apsuptyje

Anksčiau Lentvario aplinką smarkiai teršė miesto centre įsikūrusi santechnikos dirbinių gamykla „Kaitra“. Vonias ir kitas santechnikos detales gaminusi „Kaitra“ teršė ne tik aplinkos orą, bet ir aplinką. Gamyklos teritorijoje buvo išliejamas gamyboje naudojamas vanduo, užterštas sunkiaisiais metalais. Nuotekos nutiestu vamzdynu iš gamyklos patekdavo ir į ežerėlį prie geležinkelio stoties, o iš jo – ir į pagrindinį Lentvario miesto ežerą.

Prieš pusšimtį metų mažajame ežerėlyje susikaupdavo tiek daug nuotekų, kad durpingos pievos dalys atsiskirdavo su ten augančiais krūmokšniais ir vėjo genamos plaukiodavo po ežerą. Vėliau, nusekus vandeniui,  ežerėlio krantai apaugo krūmais ir medžiais.

Didžiausias nusikaltimas lentvariečiams buvo įvykdytas tuo metu, kai keli šimtai metrų nuo miesto vandenvietės buvo pradėtos versti iš Vilniaus ir Lentvario bei Trakų miestų vežamos buitinės ir pramoninės atliekos. Kieno nurodymu šalia miesto, prie vandenvietės, buvo leista atidaryti sąvartyną, prabėgus daugiau nei pusšimčiui metų sunku atsekti, tačiau kas tuo metu darbavosi  Trakų rajono gamtos apsaugos agentūroje, kas vadovavo Valstybiniam Gamtos apsaugos komitetui ir kodėl tylėjo, galima sužinoti.

Kai pagaliau šis neteisėtai įrengtas, neturintis specialiai parengto dugno sąvartynas buvo uždarytas, atliekų vežėjai atvykę iš Vilniaus su kroviniu, matyt, tingėdavo vežti atliekas į pradėjusį veikti Kariotiškių buitinių atliekų sąvartyną, todėl sumanė savo buitines ir pramonines atliekas vežti į Lentvario miesto centrą. Buitinės atliekos buvo verčiamos prie miško parko, netoli Lentvario seniūnijos pastato. Vėliau toje vietoje buvo pastatytas dujų įmonės statinys. Kai šioje vietoje susikaupdavo didelis kiekis atliekų, vežėjai buitines atliekas padegdavo, tuomet virš miesto iškildavo tamsus dūmų stulpas, tarsi ugnikalnis, berdamas ant gyventojų galvų pavojingus sveikatai, vėžį sukeliančius suodžius.

Ir šiuo atveju gamtos sergėtojai tylėjo. Kai vienas Lentvario kilimų fabriko darbuotojas parašė apie šį sąvartyną rajono laikraščio „Spartuolis“ redakcijai ir nusiuntė nuotrauką, tik tuomet ir šis taršos židinys buvo panaikintas.

Pasipriešino toksinių atliekų deginimui mieste

Pavojų Lentvario gyventojų gerovei nemažėjo. Netikėtai atsirado sumanymas mieste įkurti toksinių atliekų perdirbimo įmonę. Švedijos firmos gamybos toksinių atliekų deginimo įrenginius ketino panaudoti kooperatinė gamykla „Kaitra“. Šis sumanymas perpildė lentvariečių kantrybės taurę, todėl 1989 metais Onos Staniulionienės iniciatyva suburta gyventojų iniciatyvinė grupė ėmė rūpintis šio smarkiai apleisto miesto gerove. Nereikia stebėtis, kad aktyviausi  miesto gyventojai susivienijo, sukilo prieš nusikalstamą ir įžūlų miesto aplinkos niokojimą ir  vietinės valdžios neveiklumą.

Gyventojų iniciatyvinė grupė, susipažinusi su numatomais Lentvaryje perdirbti toksinių atliekų kiekiais ir su šios veiklos pavojingumu miesto gyventojų sveikatai, ryžtingai pasipriešino. Buvo surinkta trys tūkstančiai lentvariečių, prieštaraujančių tokios įmonės įkūrimui, parašų, o vėliau surengtas ir susitikimas su šios įmonės įkūrimo atstovais, Trakų rajono vadovais bei vietiniais jų rėmėjais.

„Kaitros“ klube gausiai susirinkę, plakatais apsiginklavę lentvariečiai pasmerkė tokios pavojingos technologijos iniciatorius ir pareiškė, kad jie yra specialios Lentvario niokojimo sistemos vykdytojai. Toksinių atliekų įmonės iniciatorių aiškinimai dėl tokios technologijos saugumo, iniciatyvinės grupės narių buvo paneigti. Protestuojantys gyventojai piktinosi, kad nuolaidžiaujant  rajono bei respublikos atsakingoms tarnyboms „Kaitros“ gamyklos teritorijoje teršiamas aplinkos oras, vanduo, o toksinės atliekos kaupiamos gamyklos teritorijoje, maža to, sumanyta toksines atliekas deginti gamykloje, kuri yra miesto centre prie gyvenamųjų namų, už kelių žingsnių nuo  mokyklos ir vaikų darželio.

Įkūrė Lentvario miesto gyventojų komitetą

Vėliau buvo surengtas miesto gyventojų susirinkimas, kuriame dalyvavo Lentvario miesto ir Trakų rajono vadovai. Jie atsakė į gyventojų pasisakymuose iškeltus klausimus.

Susirinkimo dalyviai pareiškė nepasitenkinimą vykdomosios valdžios veikla dėl blogai tvarkomo miesto ūkio ir prastai saugomos aplinkos. Pritarė Lentvario miesto gyventojų iniciatyvinės grupės veiklai ginant gyventojų teises ir patvirtino savanorišką visuomeninį judėjimą – Lentvario miesto gyventojų komitetą, o jo vadove išrinko O. Staniulionienę. Komiteto nariai parengė įstatus ir užregistravo Lentvario miesto Vykdomajame komitete, tačiau, pasak O. Staniulionienės, kai prireikė pasigaminti komiteto apvalų antspaudą su herbu, tokio leidimo negavo. Tuomet O. Staniulionienė Lentvario miesto gyventojų komiteto antspaudą užsakė ir pasigamino su Vyčiu. O. Staniulionienės teigimu, tai buvo pirmasis herbinis antspaudas Lietuvoje su Vyčiu.

Protesto laiškas rajono valdžiai

Lentvario komiteto nariai parašė protestą laišką Trakų rajono valdžiai dėl naujų pramonės objektų statybos Lentvaryje, dėl neteisingo lėšų paskirstymo Trakų rajono miestams ir gyvenvietėms ir nurodė, kaip varganai atrodo prastai finansuojamas ir netvarkomas  Lentvario miestas.

Proteste buvo pareikšta, kad Lentvario miesto visuomenė neinformuojama apie numatytas statyti pramonės įmones ir pareikalavo, kad Lentvaryje nebūtų statoma toksinių atliekų deginimo įmonė, taip pat ir metalo laužo bei spalvotųjų metalų atliekų perdirbimo cechas.

Pareiškime buvo nurodoma, kad „Kaitros“ gamykloje susidaro per mažas toksinių atliekų kiekis, todėl pradėjus veikti tokiai įmonei, į Lentvarį būtų vežamos toksinės atliekos iš visos šalies įmonių, ir jų deginimas pablogintų miesto ekologinę būklę.

Lentvariečiai taip pat pareikalavo neplėsti Lentvario mieste pramonės objektų statybos, kol nebus  sutvarkyta miesto aplinka, išspręstos socialinės ir miesto tvarkymo  problemos, o planuojant tokias statybas plačiai informuoti miesto visuomenę ir pradėti projektavimo bei kitus paruošiamuosius darbus tik pritarus visuomenei. Taip pat siūlė uždrausti Kooperatinės gamyklos „Kaitra“ gamybą tuose baruose, kuriuose  nėra technologinių valymo įrenginių ir kur pažeidžiant sanitarines normas teršiama aplinka.

Šis protesto laiškas, kurį pasirašė devyniasdešimt  lentvariečių,  buvo išsiųstas Trakų rajono vykdomajam komitetui ir žiniasklaidai.

Po šio protesto  Lentvaryje deginti toksines atliekas ir perdirbti metalo laužą buvo atsisakyta, bet pavojų Lentvario miesto  gerovei nemažėjo.

„Kaitros“ gamyklos fenomenas

Nors Lietuvai atgavus Nepriklausomybę „Kaitros“ gamykla bankrutavo ir nebeliko aplinką teršiančios gamybos, į jos užterštą teritoriją vis veržėsi verslininkai su miesto aplinkai ir gyventojų sveikatai pavojingomis technologijomis. Įžūliausias ir pavojingiausias buvo sumanymas „Kaitros“ gamyklos teritorijoje pastatyti medicininių atliekų deginimo įmonę. Šalia šios gamyklos  gyvenantys lentvariečiai pašiurpo pagalvoję, kaip jie gyvens, kai čia iš visų Vilniaus miesto, Trakų rajono ir kitų medicinos įstaigų   bus gabenamos,  sandėliuojamos ir deginamos medicininės atliekos. Nors būsimos įmonės savininkai įrodinėjo, kad į aplinką nepateks pavojingų teršalų, bet tokiais  paistalais niekas netikėjo, išskyrus Trakų rajono vadovus ir Aplinkos ministeriją.

Vėl sukilo O. Staniulionienės vadovaujami  Lentvario miesto gerovės puoselėtojai. Lentvariečiai jau ruošėsi protesto mitingui prie Aplinkos ministerijos, bet neprireikė. Valdininkai visuomenės balso pabūgo.  Deja, neilgam. Po keleto metų vėl pradėta brautis į „Kaitros“ teritoriją. Šį kartą čia panoro įsikurti senų akumuliatorių surinkėjai ir ardytojai.

Ar tokia veikla nekenkia miesto aplinkai, ypač šalia šios gamyklos gyvenantiems lentvariečiams, tikriausiai diskutuoti neverta. Tad vėl pasipriešino Lentvario gerovės sergėtojai. Teko ilgai įrodinėti, kad šalia gyvenamųjų namų ir mokyklos – ne vieta ardyti akumuliatorius. Vis dėlto ir šį kartą lentvariečiai apgynė savo miestą.

Katilinės tarp gyvenamųjų namų

Manote daugiau niekas nesiryžo  trikdyti lentvariečių ramybės? Apsirinkate. Ne veltui pacitavome O. Staniulionienės posakį, kad Lentvariui numatyta speciali niokojimo programa.

Kažkodėl  siūlyti pavojingiausias technologijas Lentvario miestui noras nepraėjo. Keista, kad Trakų rajono valdžia tokioms idėjoms pritardavo.

Lentvariečiams, vadovaujamiems O. Staniulionienės, dar teko kovoti, kad nebūtų statoma miesto katilinė Statybininkų gatvės teritorijoje, šalia gyvenamųjų namų. Vėliau tokią pačią katilinę buvo sumanyta statyti Kilimų mikrorajone, taip pat šalia gyvenamųjų namų.  Neseniai šioje vietoje  atidarytas vaikų darželis „Svajonėlė“…

Aktyvių lentvariečių dėka šios aplinkos orą teršiančios katilinės nebuvo pastatytos.

Lentvario aktyvistams dar teko susiremti su Trakų rajono valdžia dėl Lentvario miesto bibliotekos statybos vietos. Kažkodėl valdžia buvo užsimaniusi biblioteką statyti miško parke, priešais prekybos centrą „Norfa“. Statant šioje vietoje biblioteką būtų tekę iškirsti brandžius maumedžius, klevus, beržus. Lentvariečiai ir šiam projektui pasakė „Ne“. Panašiai buvo sustabdytas projektas statyti skalbyklą Klevų alėjos gatvėje, tarp prekybos centro „Norfa“ ir geležinkelio.

Savivalda ar saviveikla?

Lietuvai tapus nepriklausoma šalimi Lentvario gyventojų komitetas dar labiau suaktyvino savo veiklą. Nusprendė dalyvauti rinkimuose į Lentvario miesto  ir Trakų  rajono deputatų tarybas. Rinkimai buvo sėkmingi, Lentvario gyventojų komiteto nariai gavo mandatus į abi tarybas. Susikūrus savivaldai, Lentvario miesto gyventojų komiteto veikla buvo sustabdyta, tačiau aktyviausi šio komiteto nariai ir toliau rūpinasi miesto gerove.  Buvusi Lentvario gyventojų komiteto vadovė O. Staniulionienė nusivylusi savivaldybės valdininkų veikla, sako tikros savivaldos nėra, o tėra tik savivaldos parodija. Jos nuomone, savivaldybės valdininkai nesistengia tarnauti gyventojams, jie rūpinasi tik savo uždarbiu ir savo gerove. Gyventojams pareiškus kritiką, nesistengia šalinti trūkumų, o visais įmanomais būdais siekia teisintis, apginti savąją „tiesą“. Kaip dabar atrodytų Lentvario miestas su valdininkų palaimintomis toksinių ir medicininių atliekų deginimo,  metalo laužo ir akumuliatorių perdirbimo  įmonėmis, su katilinėmis tarp gyvenamųjų namų?

Deja, ne visus savivaldos veikėjų projektus pavyko sustabdyti, todėl dabar lentvariečiai gali „grožėtis“, kelmuotomis Bažnyčios, Geležinkelio, Lauko, Klevų alėjos ir kitomis gatvėmis, ekskavatoriaus iškasinėtu ežerėliu prie geležinkelio stoties.

Savivaldos veikėjai, kokie dar planai Lentvario miesto niokojimo programoje?

Kęstutis PETKŪNAS


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

five × 1 =