„Lentvario kronika“ neblogai pažįsta miesto Lietuvos partizaną Stasį Kuodzevičių. Jis gimęs 1925 m. liepos 27 d. Burbonių kaime, tuometiniame Onuškio valsčiuje. Tėviškėje ėjęs pradinius mokslus.
1943 metais jau Vilniaus berniukų gimnazijos auklėtinis. Stasys iš prigimties avangardistas, asmenybė. Drąsus lietuvis, dzūkas. Mėgo Šekspyrą ir filosofiją. Aiškiai, nuo pat jaunystės sirgo nepagydoma liga – Lietuva. 1944 metais sugrįžo į tėvų namus. Tėvai išsilavinę. Moka net 4 kalbas, tarp jų ir žydų. Jie išgyvena Antano Sniečkaus vadinamųjų stribų, apsimetusių partizanais, siautėjimą. Vyksta „vaduojamasis-įžanginis“ plėšikavimas. Jokio įstatymo. Tik ginklas ir prievarta. Todėl ūkininkai būrėsi į savigynos būrelius. Burbonių girioje jau veikė ir Lietuvos partizanų būrys, vadovaujamas Matukevičiaus-Vilko. Stasys papildė tą kovinį būrį. 1945 metais Stasys suimamas. Paleidžiamas. NKVD-istams pritrūksta kaltinimų. 1945 m. rugpjūčio 20 d. išduotas. Tais pačiais metais teisiamas Onuškio karo tribunolo atvirame teisme. Po keleto mėnesių mirties bausmę Maskvos malonė Stasiui pakeitė 20 metų katorga ir penkerių tremtimi. Prasidėjo Vorkutos siaubo lageriai. Ten Stasys galutinai šaunamąjį ginklą pakeičia į plunksną. Jo pasipriešinimas – poezijos posmai. Į Lietuvą poetas ir Lietuvos partizanas grįžo 1995 metais.
Neseniai pasirodė jo poezijos knyga „Priimk, Tėvyve, mano kuklią auką“. 324 puslapiai lyg parako testamentas nusitaiko į jaunosios Lietuvos sąmonę. Ir veikia atsakančiai!
Ką gi. Užsimerkiame: atsivertė 60 puslapis. Pirmyn! „L. K.“ kompiuteri „Lietuvai: Mano meilė nebijo bėdų/ Nei vargų/ Ji kantri… ji ugninga/ Nesukaustys jos šalčiai ledu/ Nuo jos sniegas sutirps, tegu sninga/ Laisvės spinduliu skris per erdves/ Per miglotą padangės mėlynę/ Ji iš Sibiro vėl iš Tavęs/ Prie Tavęs, o brangioji Tėvyne/ Ji lyg aukuras senas-šventa/ Jai silpnumo nežinomos dėmės/ Jos liepsnos neužslopins gamta/ Nei čekistas-smurtu pasirėmęs/ Pas tave greit sugrįšiu iš čia/ Vėl klajosiu gimtinės laukuose/ Su pavasario saule skaisčia/ Apie pergalę meilės dainuosiu. Vorkuta, 1954 m. (prasidedant bylų peržiūrėjimui)“.
Manome, jog prie Stasio knygos greitesnio išleidimo prisidėjo ir „Lentvario kronika“, bent 6 sykius priminusi apie poeto talentą ir vis Lietuvos partizano knygos nepasirodymą. Nebėgdama nuo atsakomybės, patekusi į visišką Stasio Kuodzevičiaus plunksnos ugnies zoną, „L. K.“ renka savo tradicinį desertą čia:
„Kryžkelės giesme!: Volodia dėl Sašos/ Nudėjo Rusiją/ Kryžiuočių rasės/ Suėdė Prūsiją/ Pasaulis senas/ Vaiko naują/ Žmogus negyvena/ Išniekinęs kraują/ Antai programą/ Akmens epochos/ Vykdome, mama/ Ir esame „lochais“/ O tobulą sielą/ Kaip nulipdyti?/ Išgirsti gėdą/ Jausmus pamatyti?/ Sąžinę vyrų/ Kaip pamaitinti?/ Seneliai išmirę/ Kaip saugot jų mintį/ Ar tokią programą/ Viešpats sudėjo/ Šėtoną kas remia/ Ir didelį vėją?/ Juk proto alkis/ Duoną ritino/ Artojų dalgis/ Rūgį žadino/ Tokia maišalynė/ Dieve mano/ Atsirado Tėvynė/ Bet rusena/ Jinai-duona/ Širdim bagota/ Žemės madona/ Kalnas Galgotos/ Jinai-gadynė/ Poeto lapas/ O-ne-žaidynė/ Ar milžino kapas/ Velniop tą grimą/ Ir kaukę žaidynių/ Eisime gimę/ Ginti Tėvynės/ Buvo-nebuvo/ Aukosime kūną/ Diktatoriai žuvo/ Užgieda perkūnas/ Volodia nugrimzdo/ Stalinas senas/ Tai viesulas gimsta/ Vadinasi menas/ Jisai-levas/ Žodis ir plienas/ Mama ir tėvas/ Vanduo ir pienas/ Jisai-galybė/ Poezija bardų/ Aistros sakybė/ Kai blogis mus ardo/ Buvo-nebuvo/ Uždegime dūšią/ Bardai pakliuvo/ Į pirmą rūšį/ Eisma ir krisma/ Visai nemirsma/ Nuolat rašysma/ Mylėsma ir kirsma(..!)“
