[1]Šių metų lapkričio 8-17 dienomis Trakų rajono kultūros rūmuose eksponuojama paroda ,,Liudykite Kristų“, skirta palaimintojo Popiežiaus Jono Pauliaus II apaštalinės kelionės į Lietuvą dvidešimtosioms metinėms. Maloniai kviečiu visus aplankyti parodą, kuri pristato ne tik istorinių akimirkų nuotraukas, bet ir mums, Lietuvos žmonėms, adresuotų Popiežiaus žodžių citatas.
Bendradarbiaudami su bendrija ,,Wspólnota Polska“, inicijavome parodą, pristatančią Jono Pauliaus II vizitą Vilniuje, Kaune, Šiauliuose bei Šiluvoje. Nuotraukų autoriai yra pasaulyje žinomi fotografai Vilius Jasinevičius, Arturo Mari, Ježis Karpovičius ir Gžegožas Galonzka (Grzegorz Gałązka). Kiekviena nuotrauka suderinta su ištraukomis iš Popiežiaus kalbų, pasakytų apsilankymo Lietuvoje metu.
Pirmą kartą parodą pristačiau rugsėjo 4-10 dienomis Lietuvos Respublikos Seime vykusiuose pagrindiniuose Pontifiko atvykimo į Lietuvą minėjimo renginiuose. Spalio pabaigoje paroda buvo eksponuojama Lentvario Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčioje, o lapkričio 1-3 dienomis – Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioje. Lapkričio 10 dieną parodą pristatėme ir Trakų rajono kultūros rūmuose. Paroda yra eksponuojama skirtingose vietose. Eksponavimo metu vyksta prisiminimų ir skaitymo renginiai, oficialūs vizito minėjimai, kurių metų dalijamasi įspūdžiais, prisiminimais bei mintimis apie Popiežiaus atvykimo į Lietuvą istorinę ir dvasinę reikšmę kiekvienam iš mūsų.
Taigi, Gerbiamieji, kuo šis ypatingas įvykis, kurį atspindi paroda, svarbus visiems mums, Lietuvos gyventojams? Ir kokį ryšį ši Popiežiaus kelionė turi su Trakais?
Pradėkime nuo to, kad Jonas Paulius II prieš dvidešimt metų pirmą kartą atvyksta į buvusios Sovietų Sąjungos teritoriją. Vykdamas į apaštalinę kelionę po Baltijos šalis pirmą kartą aplanko Lietuvą, kurią jis mylėjo, už kurią nuolat meldėsi, apie kurią nuolat kalbėjo ir kurią svajojo aplankyti. Visas pasaulis tapo taip lauktojo įvykio liudytojais, šio istorinio Šventojo Petro įpėdinio susitikimo su tauta, kuri po ilgų laisvės apribojimų metų, o ypač tikėjimo suvaržymo metų ir tragiškų tautos įvykių pagaliau gyvai galėjo išgirsti Popiežiaus evangelinę žinią „Ramybė Jums“.
Iki atvykstant į Lietuvą Popiežius jau buvo pasaulyje pripažintu autoritetu. Vien tai, kad Jonas Paulius II buvo pirmasis per 445 metus išrinktas Popiežius ne italas ir dar iš šalies priklausančios socialistiniam blokui, pritraukė pasaulio dėmesį. Tai asmuo, garsiai prabilęs apie taiką, tikėjimo laisvę, dvasinius, socialinius ir politinius žmonijos prioritetus. Būdamas puikus dvasinis teologas, filosofas, kalbėdamas įvairiomis pasaulio kalbomis, Jonas Paulius II galėjo tiesiai kalbėti į žmonių širdis kiekvienai tautai suprantama kalba. Tai buvo pirmasis Popiežius, kuris net žiniasklaidai perdavė širdies kalbą, o jie tai paskelbė visam pasauliui. Kalbėdamas žmonių širdies kalba savo kelionėse parodė Katalikų bažnyčią kaip naujai regimą, jaučiamą, girdimą, suprantamą, todėl nenuostabu, kad Pontifikas darė milžinišką poveikį pasauliui už Vatikano sienų, keitė jo dvasinį, moralinį ir galiausiai politinį veidą.
[2]Visi žinome, kad Pontifiko tarnystė turėjo labai reikšmingą poveikį komunistinio režimo žlugimui bei ,,geležinės uždangos“ sugriovimui. Popiežius viešai metė iššūkius pasaulio totalitarinėms valdžioms, reikalaudamas religinės laisvės, socialinio teisingumo. Drąsino ir sutelkė persekiojamus krikščionis, tokiu būdu ištirpdydamas totalitarinių valdžių vadovavimo laiką.
Pripažinkime, kad tuometinėje atkurtoje, jaunoje Lietuvos valstybėje, kurioje nuo amžių persipynė įvairių tautų istorija ir kalbos, ne visada sugebėjome vieni kitus išgirsti ir suprasti. Gal todėl Jonas Paulius II įžvalgumo dvasios vedamas kvietė mūsų tautą eiti vienybės keliu. Tuo metu būdamas Vilniaus Šv. Dvasios bažnyčioje, išgirdau tokius Popiežiaus žodžius: ,,Rytojaus Lietuva ir Lenkija harmoningai augs, jei jūs, kaip Bažnyčios vaikai, asmeniniame ir visuomeniniame gyvenime semsitės šviesos ir išminties iš Evangelijos: jei visuomet ryžtingai ir tvirtai seksite Kristumi, kuris, Jo žodžiais tariant, yra ,,kelias, tiesa ir gyvenimas“.
Taigi, vertindamas istorinę tautų sąsają ir ypatingai krikščioniškų vertybių vienybę, siekiant tarpusavio supratimo, ragino semtis išminties iš Evangelijos, sekant Kristaus meilės keliu.
Šių metų gegužės mėn. vykusios konferencijos metu, skirtos Kauno arkikatedros 600 metų jubiliejaus paminėjimui, popiežiaus ypatingasis pasiuntinys Krokuvos arkivyskupas kardinolas Stanisław Dziwisz savo pranešime atkreipė dėmesį, kad Jonas Paulius II labai laukė vizito į Lietuvą: „Jis labai uoliai ruošėsi jam, mokėsi lietuvių kalbos ir su jauduliu pabučiavo Lietuvos žemę. Savo kalbose jis nušvietė sunkią lietuvių tautos ir Bažnyčios patirtį, drauge nurodydamas veiklos sritis, kad būtų atstatyta, atkurta tai, ką sunaikino totalitarinė sistema, ir drauge būtų atsiliepta į naujus iššūkius.“
Tokia bendrų mūsų tautų istorija atspindi, kad būtent Lietuvai Pontifikas jautė ir skyrė ypatingą dėmesį: „kai buvau išrinktas į Apaštalo Petro sostą, nuskubėjau į Gailestingumo Motinos lietuvių koplyčią Vatikano Bazilikos požemyje. Ten, prie Mergelės Marijos kojų meldžiausi už jus visus.“
Iš tikrųjų, Lietuvos žmonės dar prieš Pontifikui atvykstant į Lietuvą jautė nuolatinį Popiežiaus palaikymą, solidarumą, maldą ir priminimą pasaulio galingiesiems apie okupuotas Baltijos šalis.
[3]Inauguracijos metu jis pasveikino susirinkusius brolius ir seseris lietuviškai ir dažnai per savo pontifikatą prabildavo lietuviškai. Labai svarbūs Lietuvai buvo 9 metai iki susitikimo Vilniuje: 1984 m. kovo 4 d. Romoje palaimintojo Popiežiaus Jono Pauliaus II iniciatyva buvo surengtas iškilmingas minėjimas Šv. Kazimiero mirties 500-ųjų m. sukakties proga bei po 3 metų, 1987 m., Lietuvos Krikšto 600 jubiliejaus iškilmės Romoje, kurių metu Popiežius paskelbė palaimintuoju arkivyskupą Jurgį Matulaitį.
Dar 1991 metais Popiežius Lietuvos teritorijoje įkūrė Vilniaus ir Kauno arkivyskupijas, šiek tiek anksčiau vyskupą Vincentą Sladkevičių skyrė kardinolu ir Kauno arkivyskupu, po kurio laiko tuometinį apaštalinį Nuncijų Olandijoje arkivyskupą Audrį Juozą Bačkį – Vilniaus arkivyskupu metropolitu, kuris 1992–1993 m. buvo Popiežiaus Jono Pauliaus II apaštalinės kelionės Lietuvoje pasirengimo komiteto pirmininkas. Vėliau arkivyskupas A. J. Bačkis prisiminė: „Jis labai laukė tos kelionės. Tai buvo jo širdies troškimas. Galiu pasakyti kaip buvo prie Aušros vartų, išeidamas man pasakė: „73 metus laukiau, kol galėsiu čia ateiti“. Tai buvo jo troškimas aplankyti Lietuvą… kaip maldingoje kelionėje. Jis atėjo… mums atnešti, kaip Jis sakė, ramybę, Kristaus ramybę.“
Neabejotina, kad palaimintojo Popiežiaus Jono Pauliaus II atvykimas į Lietuvą jau savaime buvo ir yra itin svarbus šaliai įvykis. Tai pirmasis popiežius atvykęs į jauną, besiformuojančią valstybę, vien jau savo buvimu palaikantis šalies nepriklausomybę, bet dar svarbiau, kad Popiežius atvyko į Lietuvą liudyti tikėjimo egzistavimą, tikėjimą simbolizuojantį Lietuvos dvasinį atgimimą.
Gerai išmanantis socialistinę sistemą ir jos neigiamą įtaką teologinei dorovinei minčiai Jonas Paulius II aptarė grėsmes tykančias perėjimo nuo paniekinančios asmens, visuomenės laisvę ir orumą sistemos prie demokratinės, teisinės valstybės kūrimo. „Demokratinėms santvarkoms gresiantis pavojus – tapti tam tikra sistema taisyklių, nepakankamai įsišaknijusių vertybėse, kurių negalima atsisakyti, jos įdiegtos į pačią žmogaus esmę…“
Susitikęs su kultūros ir mokslo atstovais Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje Popiežius kalbėjo apie vertybinio mąstymo sąsają ir paragino puoselėti mąstymo etiką: „…puoselėti mąstymo etiką, kuri ieško ne vien loginio tikslumo, bet proto veiklai sukuria dvasinį klimatą, pasižymintį nuolankumu, nuoširdumu, drąsa, garbingumu, pasitikėjimu, atidumu kitiems, atvirumu Paslapčiai.“ Kaip toliau Popiežius paragino, „Dabarties įvykiai verčia mus teisėtai galvoti, jog gyvename epochinę pasaulio istorijos lūžio akimirką. Šiame sunkiame kelyje į ateitį, kurios šiandien niekas negali nuspėti ar nubrėžti jos ribų, tikrai lemiamą reikšmę turi intelektualų vaidmuo. Jį reikia iš naujo pabrėžti, ypač dabar, kai žlugusios ideologijos sugriovė pasitikėjimą, o filosofinė mintis, ko gero, pakrypusi į skepticizmą ir pavojingą pragmatizmą. (…) Atnaujintas Bažnyčios ryšys su kultūros pasauliu, kur būtų atsižvelgta į skirtumus ir tarpusavio supratimą, regis, yra būtinas ir skubus. Šis bendradarbiavimas padėtų suvokti tokią painią mūsų dabartį ir numatyti reikiamą kryptį ateičiai.“
Popiežiaus įsitikinimu, „tame laikotarpyje, tame sunkiame kelyje į ateitį, kurios niekas negali nuspėti ar nubrėžti jos ribų, tikrai lemiamą reikšmę turi intelektualų vaidmuo.“ Jis kalbėjo: ,,Jūs, kultūros ir mokslo žmonės, labiau nei kiti esate atsakingi, kad protui nebūtų užtveriamas kelias, vedąs link paslapties. Ši jūsų pareiga kyla ne iš šalies, – tarsi pažabojanti mokslinį tyrinėjimą ir apribojanti laisvę. Iš tikrųjų ji atsiranda iš nuoseklios, logiškos mąstysenos“ (1993.09.05).
Komunistinėse valstybėse vyravo tendencija, kad tikintysis žmogus yra neva tamsus, neišsilavinęs, negalintis reikiamai interpretuoti jį supantį pasaulį. Neva, tik ateistas galėjo, remdamasis mokslu, įžvelgti ir suvokti tikrovę. Paradoksalu, tačiau Popiežius Jonas Paulius II, viena vertus, buvo nuolankus ir tikintysis piligrimas, kita vertus, buvo eruditas, filosofas, pasaulinio lygio mąstytojas, pripažintas mokslinis autoritetas. Jonas Paulius II gebėdamas ,,sutaikyti“ tikėjimą bei mokslą nuoširdžia malda įrodė, kad išsilavinimas ir tikėjimas yra vieningi. Žmogus, pasak Popiežiaus, įgauna tikrąsias žinias bei sutvirtina gyvenimo pagrindą tik remdamasis tikėjimu.
Svarbus pastebėjimas: ar ne simboliška, kad Popiežiaus vizito į Lietuvą dvidešimtmetis sutampa su Lietuvos pirmininkavimu ES Tarybai? Palaikydamas tautą valstybės perėjimo laikotarpiu, Popiežius lyg nujausdamas demokratinės visuomenės atnešamas grėsmes, atkreipė mūsų dėmesį į pagrindinius dvasinius prioritetus bei vertybes.
Jonas Paulius II patikėjo Lietuvos žmonėms ypatingą misiją. Įvertinęs mūsų protėvių didvyriškumą, pasiaukojimą ir ištikimybę dvasinėms vertybėms, kurių dėka pavykdavo iškentėti visas negandas ir išbandymus, mus pakvietė būti laisvais savo dvasioje ir joje augti. Popiežius linkėjo: „Kaip tik dabar labiausiai reikia didžiadvasiškumo. Reikia dvasiškai atgimti“(1993.09.05).
Dvasinis atgimimas, turintis Kristaus kelio kryptį, turėjo apsaugoti mus ir mūsų vaikus nuo tykančių ateities vertybių neigiamų iškraipymų. Pasak Popiežiaus : „Jaunimo buvimas kartu su tikėjimu yra dvasiškai laisvos tautos vizijos pamatas“. Eiti tuo keliu nėra lengva ypač tada, kai atsidaro galimybės bevertėms pasaulietiškoms, naujoviškai madingoms, tačiau ydingoms įtakoms. Kaip tik tada, sustiprinant moralinį atsparumą, verta ir reikia prisiminti ir priminti kitiems Jono Pauliaus II žodžius…
Šiandieninėje Lietuvoje atrandame daugybę ženklų, liudijančių apie palaimintojo Popiežiaus Jono Paulio II apaštalinę kelionę Lietuvoje: įvairūs leidiniai, paminkliniai įrašai, Jono Paulio II mokyklos, gatvės, aikštės, skirtos Lietuvos valstybės investicijos Jono Pauliaus II piligriminio kelio atminimui.
Bet pažiūrėkime, kokią įdomią ir ypač svarbią Trakams istorinę seką ir sutapimus turime galimybę stebėti…:
- pirmasis karūnuotas Marijos paveikslas istorinėje Lietuvoje, dovanotas Lietuvos kunigaikščio Vytauto Didžiojo yra Trakų Marija – Lietuvos Globėja – 1718 m. rugsėjo 4-oji.
- 1993 m. rugsėjo 4-oji – Jonas Paulius II atvyksta į Lietuvą…
- 2010 m. rugsėjo 4-ąją dabartinis Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas konsekruotas vyskupu – kuris jau pasveikino Trakų Dievo Motiną – Lietuvos Globėją.
- 1993 m. rugsėjo 4 d. Vilniaus Aušros vartų koplyčioje pontifiką sutinka ir jaunas kunigas Jonas Varaneckas, kuris minint Popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymo Lietuvoje dvidešimtąsias metines yra Trakų klebonas – dekanas. Prieš dvidešimt metų gavęs Popiežiaus palaiminimą Aušros vartų koplyčioje kunigas Jonas Varaneckas atgaivina Trakų Dievo Motinos – Lietuvos globėjos komunistiniais laikais užgesintą dvasią ir piligrimystę į Trakų istorinę šventovę.
Visi didžiuojamės atstatytomis Lietuvos pilimis, Valdovų rūmais, tačiau ne visada gebame įvertinti tai, prieš ką klaupėsi ne tik provincionalūs, neišsilavinę, tikintys žmonės, bet ir visi, pradedant nuo Vytauto didžiojo didikai.
Neįsivaizduojame savo tautos istorijos be kryžiaus ženklo. Lietuvos laukai ir pakelės yra nustatyti kryžiais, todėl mes ir vadiname mūsų žemę ,,kryžių šalimi“. Todėl ir Pontifikas sakė: ,,Neseniai paminėjusi šešių šimtų metų Krikšto sukaktį, Lietuva šiuo metu įžengė į atsakingą ilgos ir garbingos savo istorijos laikotarpį.“
Lietuvos žmonės, kaip kančios, padėkos ir atgimimo simbolį ženklina kryžiais pakėles, laukus, o Kryžių kalno reikšmė, Popiežiaus apsilankymo jame dėka, simbolizuoja lietuvių fundamentalinį atsidavimą krikščioniškoms vertybėms. Būtina pastebėti, kad Kryžiaus kalną galime pavadinti ir Prisikėlimo kalnu. Kryžius – tai ne tiktai kančia, bet ir prisikėlimo ženklas…, mano asmeninio…, mano šeimos…, mano bendruomenės…, mano tautos… Ar šiandien tą mūsų simbolinį ženklą – kryžių turime ne tik pakelėse, namuose bet ir mūsų nuolatinio buvimo vietose, darbovietėse? Deja, demokratinėse šalyse stiprėja kryžiaus išnaikinimo, išstūmimo iš visuomenės gyvenimo veiksmai. Stebėdami kryžiaus naikinimą pliuralistinėje pasaulio visuomenėje, net neįžvelgiame grėsmės savo fundamentalioms vertybėms.
Taigi, esu įsitikinęs, kad prieš dvidešimt metų Jono Pauliaus II atvykimas į Lietuvą ir palinkėjimai, skirti Lietuvos žmonėms yra esminė Lietuvos Nepriklausomos valstybės dabartis ir ateitis. Šis istorinis Pontifiko vizitas suteikia mums galimybę pamąstyti apie gyvenimo, tikėjimo, vertybių, valstybės prasmę.
Būtent dėl šios priežasties, Gerbiamieji, kviečiu aplankyti dar eksponuojamą parodą, kuri pristato ne tik istorinių akimirkų nuotraukas, bet ir mums, Lietuvos žmonėms, adresuotų Popiežiaus žodžių citatas, skatinančias prisiminti ir apmąstyti mums visiems ištartus žodžius: „Nebijokite! Plačiai atverkite Duris Kistui!“.
Jaroslav Narkevič,
Lietuvos Respublikos
Seimo Pirmininko pavaduotojas