Vargai dėl krosnies

Laiškas redakcijai 

 

Žinoma, „Trakų žemė“ nekalta, kad įdėjo „kreivo“ krosnių, židinių ir visokio dūminių reikalų „meistro“ skelbimą. Viską pataisys! Atvažiavo, pastukseno krosnį, apžiūrėjo: kas atsitiko? Sakau: dūmai akis graužia, kaminas „netraukia“, nervas dūšią ėda. Gal jau aišku, dėl ko dūmina? „Meistras“ atsako: nežinau, reikia žiūrėti, bet apie 500 Lt tai kainuos. Gerai. Te kainuoja, bet te tie prakeikti dūmai vyniojas per kaminą! Ir dar „meistras“ sako, kad labai užimtas ir galės pataisyti tik rugsėjo mėnesio pabaigoje. Ar gerai? Gerai, o ką daryti? Taip pat pridūrė, kad baigęs VISI-iukus, suprask – Vilniaus inžinerinės statybos institutą, ventiliacinių sistemų fakultetą ir dar vieną kažkokį aukštąjį mokslą! Na, žinot, privertė išsižiot. Asas!!! Bet atvažiavo vos po dienos, kitos. Ir sukirbėjo pirmas kirminėlis: na, jei toks jau užimtas, užsakymais užverstas, tai kodėl neskuba, tai kaip čia suprasti? Gal tų užsakymų nei nėra? Jau pripirkęs molio, sijoto žvyro, sauso skiedinio, sklendžių, užsklandų, plytų… Išvalė krosnies „liuktų“ apačias, išgraibė apie 3 kibirus suodžių, o vėliau… nuardė trečdalį krosnies. Grubiai. Taip, kad sujudėjo, suskeldėjo dar dvi eilės koklių. „Dirbo“ vis parūkydamas, man aiškindamas, kaip ir kas (sakiau, jūs dirbkite, man nereikia jokių aiškinamųjų paskaitų) vos… pusantros valandos! Ir atsitiesęs pareikalavo užmokėti už „medžiagas“. Ilgai spyriojausi, bet dėl savo kvailo atlaidumo, sumokėjau. Dabar kaina už krosnies remontą jau pašoko iki 750 Lt, bet garsiai, nepaisant skaičiavimų, sako, kad turėsiu mokėti 850 Lt ir dar papildomai po 80 Lt už kiekvieno „liukto“ (krosnies vidinių kanalų skaičius) išvalymą! Nesupratau prie ko čia tas kanalų skaičius? Gi kaina jau šokteli iki 1250 Lt. Ir dar: už kamino išvalymą teks mokėti atskirai – dar 180 Lt! Viso 1430 Lt. Ir tai ne viskas. Pasirodo, kad nugriautos krosnies atstatymui prireiks papildomų medžiagų: geležies kampuočio, šamotinių, molinių plytų ir t. t. Daug laiko, kol viską sutvarkys. Čia mano nervai jau nebeišlaikė, sprogo su garsu. Nes krosnis buvo paprasčiausiai užsikimšus suodžiais! Reikėjo tik išvalyti! Man staiga prašvito protas, supratau „meistro“ pinigų išmušinėjimo taktiką. Įsižeidęs, kad nesutinku sumokėti „suderėtos“ sumos, kad išsisukinėju, „asas“ staiga lėtai, vis pašnairuodamas į mane nusimovė murzinas kelnes, užsitempė švarias – žiū neskuba. Laukia, kol suskystėsiu. Sakau: palieki visas „medžiagas“ už kurias jau sumokėjau. Jos mano! Paliko. Trenkė mašinos durelėmis ir… išrūko. Tik po to apsižiūrėjęs pastebėjau, kad dingo keliasdešimt litų kainuojantys du pakeliai greitai kietėjančio mišinio. Spėkite patys, kaip vadinti veiksmą, kai „meistras“ pasiima tai, už ką klientas jau sumokėjo? Dabar turiu dar didesnę problemą: nugriautą krosnį! O „meistras“ uždirbo. Kiekviena „medžiagų“ dalis – su antkainiu ir papildomai nušvilpė du pakelius. Ir riedėdamas lauk iš kiemo, ūmai stabtelėjo, nuleido mašinos stiklą ir garsiai riktelėjo: kai apsispręsi, paskambink, atvažiuosiu ir pabaigsiu! Prapulk tu skradžiai! Nenoriu net matyti!

Žiema ant nosies. Vėl ieškau skelbimų. Ir tikrai lupikautojams nebemokėsiu nei dalimis, nei už „medžiagas“, nebeleisiu griauti krosnies iki pamatų! Tiek ir beliko. Tik bėda, kaip atskirti tikrą asą nuo lupikautojo aso? Gal, sakau, „Trakų žemė“ padės?

 

Edmundas Malūkas

 

KLINKERINĖS PLYTELĖS FASADUI


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

fifteen − two =