Vis geisdavome pristatyti Lietuvos partizano Stasio Kuodzevičiaus ir poeto, ryškaus pokario lituanisto poezijos knygą, kurios pavadinime LPKTS Lentvario filialo garbės narys, šiandien gerokai nuvylęs Lietuvos tiek kairių, o tiek ir dešinių politikų veikla, mini savo tiesos auką kraštui, bet šiandien tenka pilietinę pagarbą atiduoti išėjusio į Anapilį lentvariečio, Lietuvos partizano Algimanto Lisausko memuarų ir rašinių rinktinės leidiniui „Iš pragaro angos“.
Bet vis dėlto keletą sakinių apie Stasio Kuodzevičiaus pasisakymus „Klevų alėjoje“. Antai jos pirmas numeris 2012 09 07, 1 psl. – „Lietuvos partizano Stasio Kuodzevičiaus pareiškimas“, kuriame tautos gynėjas ginklu ir plunksna sielojasi, kad sensta ir rašo: „Nuoširdžiausiai prašau Jūsų paramos, kad išleistume mano rūstaus gyvenimo aidą poezijos forma ir tai būtų knyga apie tikėjimą Lietuvos laisve ir nepriklausomybe (…)“ Ir šalia iš dešinės puikus eilėraštis „Lietuva, prisimink mus!“ Laikas šovė į priekį. „Lentvario kronika“ ir toliau buvo Lentvario partizano ir poeto sąjungininkė, tai žino ir Seimo LPKTS frakcija, ir LPKTS vadovai, nes tuo pasirūpinome, bet iki šiolei mūsų Stasys teturi tiktop signalinį knygos pavyzdį, kurį ir vėl regime jo tremties gyslotose rankose pakartotoje nuotraukoje dėl negražios tikrybės.
O dabar apie Algimanto Lisausko likimo pragarą ir šiek tiek apie jo viešąją nuomonę. Vienuoliktame minėtos knygos puslapyje autorius mums, užmaršuoliams, mena: “(…)tuometinis Lietuvos laisvės armijos įgaliotinis Trakų apskričiai Pranas Maleckas perdavė mums rašomąją mašinėlę, rotatorių ir visą parką matricų. Pradėjome leisti laikraštėlį „Laisvei bundant. (…)grupėje niekas nežinojo, kad man pavesta vykdyti žvalgybą. Įgijęs pasitikėjimą, gaudavau „Trakiečių šūkį“ ir brolių Grigonių – Antano, Prano ir Jono (vėliau Jonas Jono Kubiliaus Vilniaus universiteto prorektorius).
Apie akademiką Joną Kubilių mūsų ir jo VU auklėtinių būtų ilga ir šviesi kalba, kurioje nevengtume to paties gilaus ir neatskleisto pogrindžio tada vardan nacionalinės Alma Mater. Tam, kam reikėjo, tas aiškiai juto mūsų istorinio universiteto pasipriešinimą rusifikacijai, išlaikė tą šventą dvasią ir ėjo Golgotos takeliu link gesinamos šviesos ir tiesos.
Taigi bet kuri nacionalinė kova nėra vykdoma atviru patriotizmu, kuriuo dabar žongliruoja nelaimingos vidutinybės, įsitaisiusios nereikalingose kontorose ir grobiančios ES finansinę paramą Lietuvai. Nacionalinė mažų tautų kova, tai – lapės, vilko ir bėglaus zuikio sąjunga. Tuo metu, būkite malonūs, ėjo 1943 metais. Vėliau autorius pabrėžia, jog paaiškėjus, „kad į Lietuvą sugrįš bolševikai (…)Lietuvos laisvės armijos Trakų apskrities vadovybė pradėjo kai kuriuos pertvarkymus ir pasiruošimus sutikti naujus įvykius.“
Štai 1949 metai. Lietuvos partizanas Algimantas Lisauskas, išvengęs sušaudymo, keliauja etapais Magadano-Kolymos kančios keliais. Stiprus organizmas išlaiko fizinį ir dvasinį niekinimą. Grįžta į Lentvarį. Sutinka tautos laisvę 1990 03 11.Viešai skelbia savo nuomones, kur tėvynės išdavikus vadina nuožmogiais.1990 08 03 rašinyje „Savitvarda ginkluotas partizanas“ primena Šalčininkų autonomininkų kliedesius, kuriai vadovauja praktiškai rusakalbiai,1996 metais klausia, kur dešinė, kur kairė? Visi jo rašiniai kviečia galvoti, o ne vogti ir meluoti. Mūsų Tau atmintis ir aiškus veikiantis pavyzdys, Algimantai, Lietuvos ginklo ir plunksnos partizane!
[1]
[2]
Du Lietuvos partizanai ir literatai: Stasys Kuodzevičius ir jau Anapilyje – Algimantas Lisauskas… Nekreipiame dėmesio į likusiųjų absoliučią tiesą, aimanuojančią senatvės vienatvėje ir organizuotą užmarščiai, nes labai reikalingą ateinančiai Lietuvai… Lyg šviežias duonos kepalas.
Jonas Počepavičius