Š. m. vasario 2 d. Lentvario Motiejaus Šimelionio gimnazijoje įvyko visų šią mokyklą baigusių mokinių susitikimas. Taip siekiama atgaivinti daugiau nei prieš dešimtmetį nutrūkusią tradiciją. Renginys pradėtas buvusios mokyklos mokinės, diktorės Vaidilutės Dovydaitytės pranešimu per radijo stotį „M-1“apie gimnazijoje vykstantį susitikimą. Vėliau pasirodė Vytauto Pilibavičiaus vadovaujamas varinių pučiamųjų orkestras, sveikinimo žodį tarė mokyklos direktorius Jonas Kietavičius, mokyklos istoriją, visus jos vadovus priminė lietuvių kalbos vyresnioji mokytoja Vilma Zadyrkienė. Pasirodė gimnazijos teatro studija (vad. Silvija Stonkutė), liaudies šokių (vad. Rimutė Blikertienė) ir šiuolaikinio šokio (vad. Aistė Aleknavičiūtė) kolektyvai. Gausių plojimų ir sveikinimų susilaukė jau daugybę metų muzikos vyresniosios mokytojos Eugenijos Aliukonytės vadovaujamas choras.
Kalbamės su buvusių mokinių susitikimą organizavusia anglų kalbos mokytoja Neringa ŠAKINIENE.
Gal galėtumėte papasakoti, kaip kilo idėja suorganizuoti buvusių mokinių susitikimą?
Iš tiesų idėja nėra nauja. Daugiau nei prieš dešimt metų tokie susitikimai vykdavo kiekvieną pirmąjį vasario šeštadienį ir pati esu dalyvavusi keliuose iš jų. Su jais susiję labai šilti prisiminimai, todėl mūsų idėja – atgaivinti senąją, jau kažkada egzistavusią šaunią tradiciją. Ir apie tai, suprantu, gimnazijos direktoriui Jonui Kietavičiui buvo užsiminusi ne viena gimnazijos mokytoja vos tik jis pradėjo dirbti šioje gimnazijoje. Iki renginio likus dviem savaitėms jis mums tai ir priminė. Susigėdau, nes iš tiesų dar prieš metus skambinau jam ir prašiau atgaivinti šią tradiciją, o šiais mokslo metais, kai pati sugrįžau į mokyklą dirbti anglų kalbos mokytoja, per pusę metų nepajudinau nei piršto dėl to, kad susitikimas įvyktų. Nežinau, ar kas nors ir šiais metais būtų įvykę, jei tą pačią dieną po direktoriaus priminimo apie mūsų pačių norus nebūčiau pakalbinusi po pamokų valgykloje pietavusių Ic gimnazinės klasės merginų. Į mano klausimą, ar norėtų man padėti suorganizuoti buvusių mokyklos mokinių susitikimą, jos iš karto atsakė: „Gerai, darom.“ Ačiū Akvilei, Rūtai, Beatai, Agatai, Ramintai, Evelinai, Viktorijai, Laurai ir Dovilei – Jūs esate pati nuostabiausia komanda, apie kurią gali pasvajoti bet kuris kolektyvas ir netgi bet kuris darbdavys. Tą pačią dieną jau buvo aišku, kad prie mūsų prisijungs dar du vaikinai – renginio vedėjas Rokas ir diskotekos vedėjas Atris. Kai komanda yra stipri, gali bet kokį renginį per dvi savaites suorganizuoti.
Kodėl tokie renginiai svarbūs?
Kai baigiame mokyklą ir kiekvienas pasukame savo keliais, vidiniai ryšiai su mokykla nenutrūksta. Mes patys to nesuvokdami tampame šios bendruomenės nariais. Aktyviais, pasyviais, bet vis tiek jais esame. Manau, net tie, kuriems mokykla kelia nekokius prisiminimus, ras čia ir kažką gražaus. Gal mielą žmogų, gal kolektyvą, o gal tiesiog sies savo jaunystę su ja. Tokie renginiai – tai galimybė susitikti tuos žmones, kurie tau mieli, įdomūs, svarbūs, bet kurių savo kasdieniniame gyvenime nesutiksi dėl aplinkybių ir laiko stokos. Tokie renginiai – tai tam tikra galimybė atitrūkti nuo rutinos kartais priverstinai suplanavus laiką būtent šiai progai. Manau, tai taip pat yra ir tam tikros galimybės naujoms pažintims, partnerystėms, naujoms idėjoms ir projektams.
Kokie Jūsų įspūdžiai išliko po šio mokinių susitikimo?
Aš džiaugiuosi. Mačiau daug laimingų veidų – klasės draugai pamatė vieni kitus, mokytojai pamatė savo mokinius ir atvirkščiai. Nors mokytojų gausa šis susitikimas neblizgėjo – gal tos dvi savaitės per mažai laiko ir jiems. Visi planuojame laiką, daug kas tiesiog negalėjo atvykti. O susitikimo eiga panaši į ankstesnių metų – visi susiburia mokykloje, čia pabendrauja, o vėliau grupelėmis važiuoja kas į namus, kas į kavines ir iki paryčių būna kartu. Smagu. Man pačiai teko paskutinius dešimt metų operos teatre išmoktas vaidmuo – organizuoti renginį, vadinasi, neturėti laiko pačiai pabendrauti su kitais. Gal mano klasės draugės ir buvo šiek tiek nusivylusios, nes nelabai radau joms laiko. Vis dėlto dirbti ir prižiūrėti renginį buvo smagu – visi svečiai buvo labai malonūs, mandagūs, nebuvo jokių ginčų, nesusipratimų, susirinko tikrai labai kultūringi žmonės.
Kiek buvo dalyvių? Kurių laidų mokinių susirinko daugiausiai? Kas Jus nustebino?
Mūsų duomenimis (registravome dalyvius), susitikime buvo per 160 svečių. Seniausiai mokyklą baigę svečiai – signataras Romualdas Rudzys (1965 m. laida), Kristina Trakimienė ir Eglė Masalskienė (1966 m. laida), Jūratė Urbonienė (1969 m. laida) ir kt.
Į susitikimą gausiausiai atvykusios laidos: 1988 m., 1989 m., 1992 m., 1993 m., 1999 m., 2000 m., 2007 m., 2008 m., 2011 m. ir, žinoma, 2012 m. laida. Kitų laidų atstovų buvo tik po vieną ar du žmones.
Gal nuskambės arogantiškai, bet manęs nenustebino niekas, nes dalyviai per socialinio tiklalapio „Facebook“ paskyrą ir elektroniniu paštu registravosi iš anksto. Daugmaž žinojome, kiek ir kokių žmonių laukti. Kadangi informaciją apie susitikimą pateikėme tik elektroninėmis priemonėmis ir likus tik dviem savaitėms iki renginio, gausesnio svečių skaičiaus ir nesitikėjome. Buvo tiesiog miela matyti visus ir kiekvieną atėjusį. Man visi svečiai išskirtiniai. Nesureikšminu nei vienų pareigų, nei vienos veiklos. Renginio vedėjai buvo teisūs sakydami, kad užtenka būti gera mama ar tėčiu ir tai yra pasiekimas.
Ar puoselėsite šią tradiciją, ar ir kitąmet bus organizuojamas toks mokinių susitikimas?
Labai tikiuosi, kad ši tradicija gyvuos ir toliau. Iš tiesų net būtų keista, jei taip nebūtų. Kam tada reikėjo organizuoti šių metų susitikimą? Be to, kitais metais gimnaziją baigs 50-oji mokinių laida – turime progą surengti grandiozinį renginį, kuriame dalyvautų žymiai daugiau svečių, o ir paties renginio formatas, matyt, turėtų plėstis. Žiūrėsim, laikas parodys. Visi turintys idėjų kitų metų renginiui kviečiami jas teikti elektroniniu paštu m.simelionio.gimnazija@gmail.com. Jei bus įdomių minčių, tikrai jas panaudosime.
Šiuo mokinių susitikimu buvo pradėta nauja iniciatyva, kuria siekiama pakeisti mokyklos choro drabužius. Gal galėtumėte daugiau apie tai papasakoti?
Kaip minėjau atsakydama į vieną pirmųjų Jūsų klausimų, mes norime suburti ir turėti aktyvią dabartinių ir buvusių gimnazijos mokinių, gimnazijos mokytojų ir mokinių tėvų bendruomenę. O jei mes esame bendruomenė ir mums rūpi ši mokykla, mums rūpi ir jos problemos. Šiais metais nusprendėme šalia senosios tradicijos atgaivinimo įvesti naują tradiciją – padėti mokyklai jos veiklose ir siekiuose. O kodėl choras? Ne veltui per renginį vedėjai chorą pavadino legendiniu. Juk, iš tiesų, tai vienas seniausiai mokykloje egzistuojančių kolektyvų. Daugiau nei pusė mokyklos aktų salėje susirinkusių svečių pakėlė rankas atsakydami į klausimą, kas yra lankęs chorą. O choro drabužiai visada buvo galvos skausmas tiek vadovei Eugenijai Aliukonytei, tiek ir pačioms choristėms. Daugiau nei prieš dvidešimt metų mokykla sugebėjo pasiūti choristėms sukneles, tačiau tais laikais medžiagų pasirinkimas buvo ribotas, dizainerių buvo mažai, todėl jau net tada tos suknelės kėlė mums siaubą. Ką kalbėti apie dabartinį jaunimą. Bet kolektyvui juk reikia kažkokio atpažinimo ženklo ir norisi, kad tas ženklas, šiuo atveju drabužis ar jo detalė, būtų mielas širdžiai. Iš žmonių reakcijos į kvietimą aukoti chorisčių kostiumams supratome, kad tai tikrai yra svarbu – surinkome 770 litų. Turime gerą pradžią idėjos įgyvendinimui.
Kviečiame ir kitus norinčius prisidėti. Padėti galite ne tik pinigais. Svarstome, koks tai kostiumas ar kostiumo detalė turėtų būti. Ieškome partnerių – audinių pardavėjų, siuvėjų, siuvyklų, kurie padėtų mums šiuos kostiumus ar kostiumų detales pasiūti. Laukiame Jūsų idėjų, visada galite mums rašyti elektroniniu paštu m.simelionio.gimnazija@gmail.com. Taip pat kviečiame teikti ir kitus pasiūlymus, kuo galite prisidėti prie mokyklos bendruomenės kūrimo. Visos idėjos laukiamos.
Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Irma Stadalnykaitė
Lentvario Motiejaus Šimelionio gimnazijos nuotr..
